nuobengos

núobengos (dk.) sf. pl. (1), nū́bengos (ž.) (1, 3^a) žr. nuobangos 2: Parvežiau literį nū́bengoms Vkš. Jei neduosi nūbengų̃, neliks durių nė langų (juok.) Akm. Rugius nupjovė, pakėlė [kolūkis] nū́bengas (sov.) Krš.